Z daŭnich śviat Pomniu, jak ja čakaŭ I nia moh dačakacca Viałikadnia. I nia tolki tamu, što tady Kala studni viarba Prybirałasia ŭ kociki, Prylatałi busły Ad biady, pierunoŭ Asłaniać Svajmi kryłami chatu, Basanož usie z žabami Łužy abśledavaŭ. I źvinieŭ z zorami Vałačobnikaŭ śpieŭ Pra viasnu pra krasnu Na ŭvieś śviet. A tamu, što tady Za raźbituju šybinu navat, Za štany, što padzior, U abnimki hulajučy ź ciućkam, Za niavyŭčany ŭrok u čytancy, Za siakieru, što vyščarbiŭ niedzie, I za ściahnuty Ŭ babki svajoj pamazok, – Adpuskałi maje ŭsie hrachi I maje pravinieńni.
1984
|
|